26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 4 M intimis dalysiuosi apie kalbą, o ne apie žūklę. Sakoma, kad kas žmogus – tai kalbėtojas, kas žmogus – tai kalba. Bet tada reikėtų sakyti esant tiek kalbos rūšių, kiek yra žmonių. Toks maksimalistinis kiekvieno individo kalbos skirtumų „rūšiavimas“ būtų tiesiog neaprėpiamas. Tačiau įvairių labiau apiben- drintų kalbėjimo grupavimų esama nemažai: forma- li kalba, mokslinis stilius, reklamos žanras, žargonas, bendrinė-standartinė kalba, puskalbė, poezijos žanras, agresyvus stilius, galėtų būti net kalbėjimo išgėrus ka- vos stilius arba akių vokus suglaudžiantis stilius. Visa tai yra tam tìkros plačiau ar siauriau užgriebiančios kalbėjimo ar kalbos rūšys. Bet kuo sudėtingesnė klasiikacija, tuo sunkiau žmo- gaus smegenims ją įsiminti arba atmesti. Ideali būtų dvinarė opozicinė klasiikacija. Čia kaip tik norėčiau supriešinti dvi kalbos rūšis, vieną iš jų galima vadinti tradicine gyvąja, o kitą – mokslo ir mokslininkų kalba. Esama tokių lyg ir absoliučių pasakymų. Štai internete randu sakinį: „Visą naktį košmarai kamavo.“ Bet nežinau, ar tikėti, kad tikrai visai visą naktį? Sakoma: „Niekad ne- žinai, kur nuves laikas!“ Iš tikrųjų kartais juk žinai. Arba toks sakinys iš Lietuvos aido (2012-07-11, p. 1): „Vakarų Europoje niekas neišrinktų į valdžią tų politikų, kurie smerkia pamatines žmonių teises. Lietuvoje – viskas atvirkščiai.“ Man regis, galvoje turėta ne niekas ar vis- kas, o tik dauguma ar daug kas. Lengvai galima parinkti ir daugiau pavyzdžių, bet jau dabar aišku, kad tai tam tikras kalbėjimo būdas, Giedrius SUBAčIUS Ar banginis yra žuvis? suabsoliutinantis nebūtinai absoliučius dalykus. Pasa- koma tvirtai kategoriškai, nors realybė niuansuotesnė. Tokiu būdu ant svarstyklių lėkščių dedamas tikslumas prieš apytikrumą. Tikrinu žodynus. Anot Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DLKŽ), visas reiškia „viską apimantis, ištisas“; niekad – „nė jokiu laiku, niekuomet“; niekas – tai „joks (žmogus ar daiktas), nė vienas“; viskas – tai „vìsa, drauge paėmus“. Vadinasi, kad visą naktį reikėtų suprasti taip, esą nuo pat pradžios iki pabaigos naktis prisodrinta košma- rų, be jokios atvangos, be pertraukos, per kurią košmarai būtų liovęsi kamuoti. Analogiškai turėtume manyti, kad Lietuvos aidas teigia, esą į valdžią tų politikų neišrinktų (nerinktų?) nė vienas; o Lietuvoje, vìsa, drauge paėmus, yra atvirkščiai. Bet intuicija kužda, kad čia kalbama tru- putį apie kitką. DLKŽ autoriai tarsi pasirinko svarstyklių lėkštelę su lipduku „tikslumas“, bet nepastebėjo kiek ki- tokio žodžių niekad, niekas, visas, viskas vartojimo. Mano tikslas visai nėra kalbėti apie lietuvių kalbos žodynus. Analogiškų apibrėžimų esama ir kitų kal- bų leksikograijoje. Pavyzdžiui, Sergejaus Ožegovo ir Natalijos Švedovos rusų kalbos žodyne žodis nikog- da – „niekada“ aiškinamas kaip „jokiu laiku, jokiomis aplinkybėmis“, o vesj – „visas“ turi šešias reikšmes, ir jos visos implikuoja tą patį absoliutumą. Žodynų au- toriai lyg vengia reikšmių, kurios žymi netikslų, neiš- samų kiekį ar skaičių, gal net dedasi jų nepastebintys. Kalbos mokslininkai tarsi stengiasi, kad kalba atrodytų ar darytųsi tikslesnė, negu yra, tarsi teigia, kad tos ne-