Lietuvių katalikų mokslo akademjos metraštis. T. 33. Vilnius, 2010. ISSN 1392-0502 VyTauTaS aLIšauSkaS šVENTOSIOS kaLBOS IR šVENTIEJI RaIDyNaI Pastabos apie jų statusą ir funkcionavimą LDk Straipsnyje glaustai aptariamas sakraliųjų lotynų ir graikų kalbų bei alfabetų statusas LDk, jų funkcionavimas ir sąryšis su lingua vernacula (lenkų, lietuvių, rusėnų). Nurodoma šių kalbų gramatikų kaip universalaus kalbų provaizdžio ir jų racionalumo garanto reikšmė. Pateikiama pavyzdžių, kaip sakraliosios ir na- cionalinės kalbos santykiavo tarpusavyje. Teodoras Jevlašauskis gimė lietuviškojoje Gudjoje 1546 m. vasario 7 d. Po metų jo šeimoje įvyko kai kas ypatinga. „Iš gimdytojų sužinojau, – pasakoja jis – kad sukakęs metus prabilau į savo tėvą „abba“, kuo anie apsidžiaugė, bet paskui nieko nebekalbėjau iki savo gimimo pusketvirtų metų – tada ėmiau kalbėti.“ 1 ko gi apsidžiaugė Jevlašauskio tėvai? Pamaldūs gimdytojai matyt ne- sunkiai atpažino šį iš Naujojo Testamento žinomą žodį. Abba gimtąja aramajų kalba Jėzus kreipdavosi į savo dangiškąjį Tėvą, taip, anot apaštalo Pauliaus, dangiškojo Tėvo šaukiasi ir įsūnystės Dvasią gavę krikščionys (Mk 14, 36; Rom 8, 15; plg. Gal 4, 6). Tai intymesnis hebrajiško žodžio ab variantas. Tačiau galėjo būti ir dar viena džiaugsmo priežastis. šis keistas nutikimas labai jau primena faraono Psameticho (Herod. II, 1) ir ciesoriaus Fridricho II bandymus iš pirmo spontaniškai ištarto kūdikio žodžio patirti, kokia buvusi pirmapradė žmonjos kalba. 2 Tiek Viduramžiais, tiek ir XVI amžiuje plačiai žinotas mokslininkų sutarimas, jog pirmykštė, prieštvaninė žmonja 1 У. М. Свяжински. «Гістарычныя запіскі» Ф. Еўлашоўскага. Мінск: Навука і тэх- ніка, 1990, p. 90. Plg. Teodoras Jevlašauskis, Atsiminimai, vertė N. Pranckevičiūtė-Lūžienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 22. 2 šaltinių tekstai: umberto Eco, Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje, iš italų k. vertė I. Tuliševskaitė, Vilnius: Baltos lankos (Europos kūrimas), 2001, p. 11.