135 Medicina (Kaunas) 2005; 41(2) Lėtinis apsinuodijimas metaliniu švinu iš šautinės žaizdos židinių Stanislovas Ryselis, Olegas Abdrachmanovas, Rima Naginienė, Tarvilas Norkus 1 Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas, 1 Kauno medicinos universiteto klinikos Raktažodžiai: metalinis švinas, apsinuodijimas, švino pašalinimas. Santrauka. Tirtas ir gydytas ligonis, sužeistas šūviu į galvą ir petį smulkiu švino užtaisu. Švino dalelių svetimkūniai įstrigo skruoste, kaktos ir viršugalvio srityje, sprande. Po trijų mėnesių atsirado apsinuodijimo švinu požymių, nors plaukuose jo nebuvo susikaupę. Chirurginio gydymo metu, kompiuterinės tomografijos ir Zeemano atominės absorbcinės spektrofotometrinės analizės būdais nustatyta, kad švino svetimkūniai geriausiai tirpo daugiausia kraujagyslių turinčiose kūno vietose, o daugiausia nuodijama buvo iš kaktos ir viršugalvio srityje esančių labiausiai deformuotų švino svetimkūnių. Apnuodijimas nepraėjo tol, kol švinas nebuvo visiškai pašalintas. Dalis ištirpusio švino susikaupė nejudrioje sankaupoje (kauluose), nes pasišalinantis švino kiekis su šlapimu buvo žymiai mažesnis už tą kiekį, kuris patenka į kraują. Adresas susirašinėti: S. Ryselis, KMU Biomedicininių tyrimų institutas, Eivenių 4, 50009 Kaunas Įvadas Švinas, dirbtinai patekęs į žmogaus organizmą, kaip aktyvus sunkusis metalas, turi savybę tirpti įvai- riose biologinėse terpėse (audiniuose, kraujyje), virš- kinamajame trakte ir ypač daug kraujagysli ų turinčiose organų audinių dalyse, nes jose judri kraujotaka didina tirpimo gradientą ir skatina švino patekimą į tirpiklį – kraują (autorių stebėjimų duomenimis). Toks švinas kaupiasi judriojoje ir nejudriojoje sankaupose (1), kol pasiekia nuodingąją koncentracijos ribą. Ši ima veikti visą žmogaus organizmą ir sukelia apsinuodijimo švinu požymius (galvos skausmus, svaigimą, nege- bėjimą susikaupti, ūžimo ausyse, spaudimo smilki- niuose pojūtį, nemigą, blogą apetitą, pykinimą, dieg- lius žarnyne) (2). Nustatyti lėtinį dirbtinės kilmės apnuodijimą švinu sudėtinga, todėl labai svarbu taikyti ir šiuolaikinius tiesioginio cheminio tyrimo bei tomo- grafijos būdus (3, 4). Klinikinis atvejis Kauno medicinos universiteto klinikų Bendrosios chirurgijos klinikoje tirtas ligonis, į kurio galvą ir petį pasikėsinimo apiplėšti metu šauta smulkiu švino užtaisu. Švino svetimkūniai pasiskirst ė kairiajame skruoste (70 vienetų), kaktos ir viršugalvio srityje (20 vienetų) ir sprande (32 vienetų). Svetimkūniai įstrigo minkštuosiuose skruosto ir sprando audiniuose, kaktos ir viršugalvio antkaulyje bei jo odoje ir poodiniuose dariniuose. Iš peties svetimkūniai pasišalino savaime su pūliais, nesukeldami jokių blogų pasekmių, tačiau, tirpstant kitoms užtaiso dalims, po trijų mėnesių atsirado apnuodijimo švinu požymių. Toliau, blogėjant tiriamojo sveikatai, atlikus rentgenospektrinę analizę, nustatyta svetimkūnių cheminė sudėtis (98,8 proc. švino ir 1,2 proc. stibio), o kompiuterinės tomografijos (KT) metodu patikslintas svetimkūnių išsidėstymas ir jų kiekis. Kraujo, šlapimo ir plaukų švino tyrimai, diagnozė bei gydymo kontrolė atlikta Biomedicininių tyrimų instituto Antropogeninių faktorių tyrimo la- boratorijos „Zeeman 3030“ modelio atomine absorb- cine spektrofotometrine sistema ir ten sukurtomis elektrotermografitinėmis temperat ūrinėmis progra- momis bei bandinių apdorojimo tiesioginio tyrimo būdais. Tyrimo duomenys ir jų aptarimas Sveikatai blogėjant, ligonis iš Kauno medicinos universiteto klinikų Bendrosios chirurgijos klinikos nusiųstas į Kauno medicinos universiteto Biomedi- cininių tyrimų instituto Antropogeninių faktorių ty- rimo laboratoriją, kur apibendrinti ligos požymiai ir į tartas apnuodijimas švinu iš žaizdos židiniuose tirpstančių švininių svetimkūnių. Nutarta ištirti ligo- nio kraują, šlapimą ir plaukus. Jų mėginiuose rasta švino, atitinkamai – 44,76 µg/dl (116,02 proc. daugiau nei didžiausia leistina norma – 20,72 mg/dl kraujyje) ir 147,1 mg/l (102,90 proc. daugiau nei didžiausia leistina norma – 72,50 µg/l šlapime) bei 24,28 mg/g plaukuose. Kraujo ir šlapimo švino koncentracija buvo padidėjusi, o plaukų – normali, nors ir buvo artima didžiausiai leistinai švino normai plaukuose – 27,10 mg/g. Vario, chromo, mangano, cinko ir kadmio kon- centracijos šiose bioterpėse nebuvo padidėjusios. Visi kiti kraujo bei šlapimo tyrimo rodmenys nebuvo pa- kitę. Įvertinus rastas švino koncentracijas mėginiuo- se, nustatyta, kad ligonio kūno terpėse ji pradėjo didėti