38 MAŽŲJŲ LIETUVOS EŽERŲ HIDROGRAFINIS AKTYVUMAS IR JO TERITORINĖS YPATYBĖS Gintaras Valiuškevičius Vilniaus universitetas, M. K. Čiurlionio 21/27, LT-03101, Vilnius El. paštas: gintaras.valiuskevicius@gf.vu.lt Įvadas Kai 1989 metais Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje buvo pradėta mažųjų Lietuvos ežerų inventorizacija (Mažųjų..., 1990), nedaug kas tikėjosi, jog bus susidurta su keliomis itin rimtomis problemomis. Pirma, nesitikėta, jog inventorizuotinų ežeriukų susidarys daugiau nei keturi penki, na, šeši tūkstančiai. Tuo tarpu paaiškėjo, kad jų su visomis kūdromis (mat nutarta surašyti ir dirbtinius ežerėlius) yra... arti keturiolika tūkstančių! Antra, tokį surašytą popierinį kadastrą, sukaupusį tiek informacijos, tapo gan sunku apdoroti. Dėl šių priežasčių labai užsitęsė inventorizacijos duomenų apdorojimas. Nepaisant to, minėtų duomenų vertė išliko. Kiek žinoma, tokiu plačiu mastu maži ežeriukai nebuvo tyrinėjami niekur gretimuose kraštuose. Ilgą laiką bene didžiausia mažųjų ežerų katalogo duomenų spraga buvo apibendrinančių situaciją žemėlapių stygius. Todėl, nepaisant to, jog praėjo daugokai laiko ir situacija realybėje gali būti pasikeitusi, skaitytojams gali būti įdomu žemėlapyje išvysti vaizdą, buvusį prieš 20– 30 metų. Juo labiau kad kol kas naujesnės informacijos šia tema Lietuvoje nėra. O jai atsiradus – juo labiau atsiras galimybė palyginti tokios, atrodo, gan stabilios kraštovaizdžio dalies kaip ežerai, kaitą. Kadangi bendras mažųjų Lietuvos ežerų teritorinis pasiskirstymas jau yra aptartas (Valiuškevičius, Varkalytė, 2004), dabar reiktų supažindinti platesnę skaitytojų auditoriją su skirtingo hidrografinio aktyvumo ežerėlių pasiskirstymu. (Hidrografinį aktyvumą reiktų suprasti kaip ežero paviršinio nuotakumo nulemtą jo prisijungimą prie aktyviosios (upinės) hidrografinės sistemos dalies ir įvairių ežerų jis labai skiriasi; detaliau šis terminas aptartas 2 skyriuje.) Iš esmės tai ir būtų pagrindinis šio straipsnio tikslas. Na, o norint jį pasiekti būtina išspręsti ir keletą šalutinių uždavinių, būtent 1) išsiaiškinti tikslų mažųjų ežerų skaičių Lietuvoje (kaip būtų keista, ligi šiol ir šie duomenys dažnai skyrėsi); 2) suskaičiuoti, kiek jų patenka į konkrečius žemėlapio lapus; 3) įvertinti jų hidrografinį aktyvumą. 1. Duomenys ir metodika Nors duomenys, kuriais naudotasi darbe, yra gana seni ir surinkti inventorizuojant mažuosius (0,05–0,5 ha) Lietuvos ežerus (Mažųjų..., 1990), dėl jų patikimumo neretai ginčijamasi. Galbūt galima sutikti, kad kai kurių charakteristikų, kurios įvertintos mažųjų ežerų inventorizacijos metu, tikslumas nėra itin didelis. Tačiau nederėtų pamiršti ir dar dviejų dalykų: 1) didesnio tikslumo lygmeniui pasiekti paprasčiausiai buvo per žemas tuometinės kartografinės informacijos, matavimo bei skaičiavimo technikos lygis; 2) buvo dirbama su didžiule (keliolikos tūkstančių narių) statistine imtimi, tad atsitiktiniai nuokrypiai vedant vidurkius paprasčiausiai susiniveliavo ir negalėjo labai įtakoti rezultatų. ISSN 0132–3156 Geografijos metraštis 38(1) t., 2005