GEOGRAFIJA. 2010. T. 46. Nr. 1. P. 10–19 © Lietuvos mokslų akademija, 2010 © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2010 Kritulių kiekio vėjo pataisa Lietuvoje: chronologinė kaita ir teritorinis pasiskirstymas Gintaras Valiuškevičius, Indrė Zukaitė Vilniaus universitetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius El. paštas: gintaras.valiuskevicius@gf.vu.lt, indre.zukaite@gf.stud.vu.lt Valiuškevičius G, Zukaitė I. Kritulių kiekio vėjo pataisa Lietuvoje: chronologinė kaita ir teritorinis pasiskirstymas. Geograija. 2010. T. 46(1–2). ISSN 1392-1396. Straipsnyje nagrinėjama kritulių kiekio pataisos K 2 kaita ir erdvinis pasiskirstymas Lie- tuvoje. Analizei pasirinkta 17-a Lietuvos meteorologijos stočių (MS), kurių duomenų sekos apėmė 1951–2000 m. (dėl pernelyg trumpos duomenų sekos atsisakyta Dūkšto MS), t. y. pagrindinių Lietuvos MS tinklo duomenys. Nagrinėto laikotarpio duomenys – gana vie- narūšiai. Kritulių pokyčio nuo 1951–2000 m. analizei panaudojus koeicientą K 2 , sudaryti chronologiniai graikai trims tipines teritorijos sąlygas apibūdinančioms stotims: Biržų, Klaipėdos ir Varėnos MS. Tiriant vėjo pataisų kaitą, laikotarpis suskirstytas į smulkesnius periodus – 1951–1980 m., 1961–1990 m., 1971–2000 m., jų duomenys palyginti tarpusa- vyje. Nagrinėjant vėjo pataisų teritorinį pasiskirstymą, sudaryti 1971–2000 m. P’ ir ∆P 2 reikšmių pasiskirstymo žiemos bei vasaros sezonais Lietuvoje žemėlapiai; taip pat nagrinėti koreliaciniai ryšiai tarp vėjo pataisų ir kritulių kiekio, tarp vėjo pataisų ir vėjo greičio. Nustatyta, kad kritulių kiekio vėjo pataisos Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje nuolat ma- žėja. Tai įrodo ir šiame darbe atlikti vėjo pataisos chronologinės kaitos tyrimai, ir darbo rezultatų palyginimas su ankstesnių tyrėjų duomenimis. Svarbiausiu vėjo pataisos mažė- jimo tendenciją lemiančiu veiksniu laikytinas vidutinio vėjo greičio mažėjimas Lietuvoje. Šaltuoju laikotarpiu vėjo pataisos daug didesnės nei šiltuoju, ir tai sietina su didesniu kietųjų kritulių, nepatenkančių į kritulmatį, kiekiu. Atlikus koreliacinę analizę, išsiaiškinta, kad vėjo pataisa daug geriau koreliuoja su vėjo greičio nei su kritulių kiekio rodikliais. Raktažodžiai: kritulių kiekis, vėjo pataisa, kritulių matavimo tikslumas, vandens balansas ĮVADAS Krituliai – vienas svarbiausių meteorologinių elementų, lemiančių upių ir ežerų hidrologinį režimą, drėgmės at- sargas dirvožemyje bei dirvodaros procesus, sausrų mas- tą ir pasikartojimą. Jie yra itin reikšminga hidrologinio ciklo dalis, lemianti kitų vandens balanso dėmenų pasi- skirstymą. Optimizuojant vandens išteklius, be kokybinių ir kieky- binių kritulių charakteristikų, svarbu žinoti ir jų teritorinį pasiskirstymą. Kritulių kiekis, išmatuotas tuo pačiu laikotar- piu skirtinguose (net ir nedidelės teritorijos) taškuose, gali gerokai skirtis. Tarp svarbiausių veiksnių, turinčių poveikį kritulių teritoriniam pasiskirstymui, Lietuvoje paminėtini atmosferos cirkuliacija, atstumas nuo jūros, vietovės geo- grainė padėtis, reljefas, stambūs vandens telkiniai bei miš- kų masyvai (Bukantis, 1994). Šie skirtumai labai priklauso ir nuo stebėjimų laikotarpio trukmės. Neabejotinai svar- biausias veiksnys, lemiantis tikslią informaciją apie kritulių teritorinį pasiskirstymą, – matavimo tinklo tankis (krituliai yra itin diskretiški teritorijos atžvilgiu). Nuo stočių tinklo tankio priklauso ir kritulių pasiskirsty- mo per metus duomenys. Teigiama (Galvonaitė ir kt., 2007), kad vidutiniškai 62–71 % metinio kritulių kiekio Lietuvoje iškrenta šiltuoju laikotarpiu (balandžio–spalio mėn.). Tai tipiškas pereinamojo (iš jūrinio į žemyninį) klimato tipo požymis vidutinėse platumose, tačiau tai – tik daugiametis vidurkis. Apskritai krituliams būdingi labai dideli svyravimai atskirais metais (antai Vilniuje 1911 m. iškrito tik 394 mm, o 1945 m. – 918 mm), todėl analizuojant skirtingus laikotar- pius, kritulių pasiskirstymas per metus gali gana smarkiai skirtis. Lietuvos kritulių matavimo punktų tinklas nuo ma- tavimų pradžios nuolat ir gana smarkiai kito, todėl jame