8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 9 · 5 B endrinė lietuvių kalba. Arba dar pavadinama standartine, literatūrine, prestižine lietuvių kal- ba, taisyklinga kalba. Pastarasis terminas žinomas plačiau, įtrauktas į teisinius aktus, įstatymus. Kaž- kada bendrinės kalbos nebuvo, bet XIX a. pabaigoje ėmė rastis, augo, kito, vystėsi. Kokia jos būklė šian- dien, koks raidos etapas, fazė? Visų pirma, bendrinė lietuvių kalba nėra tas pats, kas lietuvių kalba. Lietuvių kalba yra plačiausias mūsų visų kalbėjimo visumos įvardijimas. Bet kokia tarmė, sociolektas, šnekta, žargonas, „gatvės kalba“, jei tik gali gauti pažyminį lietuvių kalbos, ir yra lie- tuvių kalbos dalis. Taigi lietuvių kalbos tarmė, lietu- vių kalbos sociolektas, lietuvių kalbos šnekta, lietuvių kalbos žargonas, „lietuvių [kalbos] gatvės kalba“ yra mūsų kalbos atmainos, kalbos visumos dalis – geo- grafškai, socialiai ar dar kaip nors apriboti jos ele- mentai. Ir bet koks tų elementų elementas – frazė, žodis, galūnė, fonema – irgi yra visos lietuvių kalbos trupinys. Lietuvos Respublikos konstitucijoje apie lietuvių kalbą parašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Tad bet kas, ką galima pavadinti lietuvių kalba, yra valstybinė kalba. Valstybinė kalba globojama valsty- bės. Konstitucijoje neišskirtos jokios atskiros lietuvių kalbos dalys ar elementai, kurie neįeitų į valstybinę kalbą. Tad valstybinė Lietuvos kalba yra viskas, ką Giedrius SUBAČIUS BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS DEMOTIKAVIMO ETAPAS tik galima pavadinti lietuvių kalba – tai garantuoja (gina?) Konstitucija. Vadinamoji bendrinė (standartinė) lietuvių kalba yra tik dalis visos lietuvių kalbos, tik viena jos atmai- na. Skirtumas nuo kitų atmainų yra tas, kad ji didžiu- mos šnekėtojų labiausiai vertinama, laikoma presti- žiškiausia, kad būtent jos mokosi užsieniečiai, kad ja dažniausiai kalba mokytojai ir poetai, radijai ir televi- zoriai. Bendrinę lietuvių kalbą vartoja didžiausia Lie- tuvos gyventojų dalis. Istoriškai ji išsirutuliojo iš vie- nos patarmės vadinamojoje Suvalkijoje, iš suvalkiečių raštų ir lūpų ilgainiui per spaudą bei mokyklą išplito po visą Lietuvą. Bendrinė kalba pasidarė kaip koks skėtis, išskleistas virš kitų nuo seno vartotų kalbos atmainų – šnektų, pašnekčių. Dalis šnektų vartotojų greta gimtosios atmainos išmoko, visų pirma per mo- kyklą, dar vieną papildomą kalbos variantą – bendrinę kalbą. Toji bendrinė, nors ir laikoma gražiąja, yra tik dalis lietuvių kalbos; vaikai, jos išmokę mokykloje, dažniausiai nepamiršdavo savo šnektų (ir kaip pa- mirši!). Jie tada mokėjo du tos pačios lietuvių kalbos variantus – šnektą ir bendrinę kalbą. Mūsų galvose būna tam tikros painiavos, lietuvių kalba (visa) papainiojama su bendrine lietuvių kalba (dalimi). Jei kas trumpumo dėlei sakydamas „lietuvių kalba“ omenyje turi tik tą bendrinę jos atmainą, tai sako metonimiškai – visumos charakteristiką pri-