Filosofija kaip gyvenimo menas TOMAS KAČERAUSKAS Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Dabartinės filosofijos skyrius, Saltoniškių g. 58, LT-08105Vilnius El. paštas: tomas@hi.vgtu.lt Nagrinėjamas filosofijos ir egzistencijos santykis. Egzistencija traktuojama kaip vientisa istorija, įrašoma dvasiniame sambūvio fone. Filosofija kaip išėjimo (ex-si- tus) mokykla drauge yra šio egzistencinio įrašymo technē. Pasak autoriaus, gyveni- mas – srautas, kuriam tvarką suteikiame, jo įvykius įrašydami į judrią egzistencinę istoriją, iškylančią dvasiniame fone. Egzistencinės istorijos autorius kuria jos herojų, kuris savo ruožtu verčia atgimti autorių. Tokie gyvenimo modusai kaip gimimas ir mirtis esantys sąveikaujantys egzistencinės kūrybos veiksniai. Mirtis teikianti eg- zistencinei istorijai visybiškumą, (at)gimimas – judrumą, kuriuo pasižymi ne tik kuriama istorija nuo gimimo iki mirties, bet ir dvasinis fonas, kuriame įrašoma ši istorija. Pasak autoriaus, gimimas ir mirtis – analogiški, tačiau ne būdami panašūs, o sąveikaudami kuriant egzistencinę istoriją. Plėtodamas šiuos klausimus, autorius pasitelkia egzistencinės fenomenologijos (Heideggerio, Husserlio) konceptualų apa- ratą, kuris taikomas interpretuojant ne tik šiuolaikinius (H. Arendt), bet ir antikos (Platonas, Aristotelis) filosofus. Straipsniu siekiama plėtoti kultūros, suprantamos kaip egzistencinė kūryba, fenomenologiją. Raktažodžiai: gyvenimo technē, egzistencinė istorija, dvasinis fonas, autorius ir herojus, gimimas ir mirtis FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2007. T. 18. Nr. 3, p. 64–72, © Lietuvos mokslų akademija, 2007, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2007 ĮVADAS Filosofijos kaip išminties meilės antikinė samprata suponuoja gyvenimo meno (technē) puoselėjimą. Filosofija reiškė ne tiek tekstų interpretaciją, kiek dvasios pratybas, rodančias kelią savęsp. Jei tikėsime Platono versija, Sokratas iš principo nieko nerašė, kad tekstas ne- užtvertų bendravimo srauto. Faidre Platonas atkreipia dėmesį į teksto dviprasmybę: kaip pharmakon jis ir gydo, kviesdamas dalyvauti dvasiniame kontekste, ir nuodija, blokuodamas atmintį, kuri Platonui atveria dievišką idėjinę žiūrą. Tikrasis gyvenimas Platonui – sangrąža ten, iš kur atplaukėme užmaršties ir paslėpties 1 vandenimis. Taip iškyla klausimas apie teks- to, prisiminimo ir gyvenimo santykį. Gyvenimas traktuotinas kaip sambūvis, dalyvavimas egzistencinėje sąveikoje, kuri skleidžiasi mūsų tekstų aplinkoje, t. y. dvasiniame kontekste. Mano pirmoji tezė: gyvenimo menas puoselėjamas dvasiniame kontekste, kur egzistuojame interpretuodami tekstus. Kitaip sakant, gyvenimo kaip teksto dvasiniame kontekste interpreta- cija leidžia puoselėti gyvenimo meną. Interpretuodami tekstą mes tiek įsitraukiame į sambūvio kontekstą, tiek įtraukiame į savo gyvenimo tekstą aprašomus fenomenus, kurie savo ruožtu dalyvauja kuriant šį tekstą. Drauge mes kuriame save, savo gyvenimo istoriją, kuri iškyla dvasinėje sambūvio aplinko- 1 Prisiminkime Heideggerio egzistencinę tiesą kaip aletheia, nepaslėptį. Tiesa, Heideggerio tvirtinimu, ši tiesa ieškotina ikisokratikų, teisingiau ikiplatonikų, mąstyme.